Žinyno info

Jono 10

Gerasis ganytojas

₁Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ₂O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. ₃Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ₄Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ₅Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

₆Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ₇O Jėzus kalbėjo toliau:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

aš – avių vartai.

₈Visi, kurie pirma manęs atėjo,

buvo vagys, plėšikai,

todėl neklausė jų avys.

₉Aš esu vartai.

Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.

Jis įeis ir išeis,

ir ganyklą sau ras.

₁₀Vagis ateina

tik vogti, žudyti, naikinti.

Aš atėjau,

kad žmonės turėtų gyvenimą,

kad apsčiai jo turėtų.

₁₁Aš – gerasis ganytojas.

Geras ganytojas

už avis guldo gyvybę.

₁₂Samdinys, ne ganytojas,

kuriam avys ne savos,

pamatęs sėlinantį vilką,

palieka avis ir pabėga,

o vilkas puola jas ir išvaiko.

₁₃Samdinys pabėga, nes jis samdinys,

jam avys nerūpi.

₁₄Aš – gerasis ganytojas:

aš pažįstu savąsias,

ir manosios pažįsta mane,

₁₅kaip mane pažįsta Tėvas

ir aš pažįstu Tėvą.

Už avis aš guldau savo gyvybę.

₁₆Ir kitų avių dar turiu,

kurios ne iš šios avidės;

ir jas man reikia atvesti;

jos klausys mano balso,

ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

₁₇Tėvas myli mane,

nes aš guldau savo gyvybę,

kad ir vėl ją pasiimčiau.

₁₈Niekas neatima jos iš manęs,

bet aš pats ją laisvai atiduodu.

Aš turiu galią ją atiduoti

ir turiu galią vėl ją atsiimti;

tokį priesaką aš esu gavęs

iš savojo Tėvo“.

₁₉Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių. ₂₀Daugelis sakė: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“ ₂₁Kiti tvirtino: „Tai ne apsėstojo kalbos. Argi gali velnias atverti neregiams akis?!“

Jėzus apie savo dievystę

₂₂Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. ₂₃Jėzus vaikščiojo šventykloje po Saliamono stoginę.

₂₄Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ ₂₅Jėzus jiems atsakė:

„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite.

Mano darbai, kuriuos aš darau

savo Tėvo vardu,

liudija apie mane.

₂₆Bet jūs netikite,

nes jūs – ne manosios avys.

₂₇Manosios avys klauso mano balso;

aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

₂₈Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

jos nežus per amžius,

ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

₂₉Tėvas, kuris man jas davė,

yra aukščiau už viską,

ir niekas jų neišplėš

iš Tėvo rankos.

₃₀Aš ir Tėvas esame viena“.

₃₁Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. ₃₂O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ ₃₃Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. ₃₄Jėzus atsakė:

„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:

Aš tariau: jūs esate dievai!?

₃₅Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,

kuriems skirtas Dievo žodis,

ir Raštas negali būti panaikintas.

₃₆Tad kaip jūs galite sakyti

tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:

‘Tu piktžodžiauji’, –

kai jis pareiškė:

‘Aš – Dievo Sūnus!’?

₃₇Jei aš nedarau savo Tėvo darbų,

netikėkite manimi!

₃₈O jeigu darau ir manimi netikite,

tikėkite darbais,

kad pažintumėte ir suprastumėte,

jog Tėvas manyje ir aš jame“.

₃₉Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų. ₄₀Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai. ₄₁Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“. ₄₂Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.